Kiekvienas suaugęs žmogus kažkada buvo vaikas. Kartais net sunku įsivaizduoti, kaip stipriai vaikystės patyrimas veikia suaugusio žmogaus gyvenimą, kiek daug dabartis yra susijusi su praeitimi. Tą yra lengviau suprasti kalbant apie vaikystės traumas. Pavyzdžiui, tėvų, kitų artimų žmonių netektis, tėvų skyrybos, ryškūs aplinkos pasikeitimai, ligos, gyvybei pavojingos situacijos ir pan. Visa tai – neretai pasitaikančios vaikystėje traumos, kurios visada palieka pėdsaką žmogaus gyvenime. Galbūt kiek sunkiau suvokti, tačiau ir tokie dalykai kaip brolio, sesers gimimas, atsikyrimas nuo tėvų ilgesniam laikui, tėvų barniai ar kaip tik – jų nebendravimas, taip pat yra situacijos, kurias vaikas gali skaudžiai išgyventi.

Vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, visada turi fantazijų apie tai, kas vyksta aplink jį. Kartais atrodo, kad nesakyti ko nors vaikui yra geriau, nei pasakyti. Pavyzdžiui, nesakyti apie netektis, ligas ar išsiskyrimus. Tačiau vaikas visada jaučia pasikeitusią tėvų nuotaiką, tėvų emocijas, nors ir negali jų išsakyti žodžiu ar suvokti jų prasmės. Neturėdamas tam paaiškinimo vaikas gali prisigalvoti daugiau ir baisesnių minčių. Pavyzdžiui, jeigu vaikui nesakoma apie susirgusią mamą, kuri dažnai išvažiuoja gydytis, vaikas gali turėti fantazijų apie tai, kad mama kažkur staiga dingsta, kyla pavojus. Ir net kai mama atsiranda, jausmas, kad ji dings bet kurią akimirką, gali lydėti visą likusį gyvenimą. Mažas vaikas, kurio tėvai skiriasi, gali turėti fantazijų apie tai, kad jis yra kaltas dėl to, jog tėvai nebėra kartu. Įvairios netektys, traumos vaiko gyvenime yra tokios reikšmingos ne tik dėl paties įvykio, bet ir dėl to, kad tai yra vieta, kurioje vaiko fantazija ir bandymai paaiškinti sau tuos įvykius yra labai stiprūs. Tos fantazijos augant niekur nedingsta, o ir jų pobūdis yra labai susijęs su tuo, kaip vaikas jautėsi šeimoje, koks buvo jo santykis su tėvais iki traumos. Vaikas, kurio mama staiga dingdavo, vėliau gyvenime gali visada jausti, kad staiga kažkas įvyks blogo, pasibaigs. Vaikas, kuris tėvų išsiskyrimą savo laiku suvokė taip, kad nebuvo pakankamai geras mamai ar tėčiui, santykiuose su partneriu visada gali jaustis kaltas dėl nepasisekimų juose. Ir tai tik keli pavyzdžiai.

Kartais nėbūna jokio įvykio, jokio konkretaus atsiminimo, tiesiog jausmas, kad kažko trūko, kažko nebuvo, kažkas liūdina, skaudina ar kelia pyktį. Galbūt šiandien toks svarbus poreikis viską atlikti geriausiai yra susijęs su iš vaikystės ateinančiu jausmu, kad buvai nepastebėtas; galbūt šiandien kylantys sunkumai išlaikyti ilgalaikius santykius su partneriu yra susiję su iš vaikystės besitęsiančiu tėvų idealizavimu ar visai kitaip – nesaugumu; galbūt šiandien mėlyna spalva kažkuo pati gražiausia, nes tai buvo spalva vaikystės žaislo, buvusio šalia, kai nebūdavo tėvų.

Tokius dalykus žinoti ir suprasti pačiam yra sunku, kadangi didžioji dalis mūsų vaikystės patyrimo nukeliauja į pasąmonę. Aišku, ir neįmanoma visko atsiminti, bet dažnai į pasąmonę nukeliauja skaudus patyrimas. Jis veikia mus kas dieną, o jeigu neveiktų, žmogus būtų gana tuščias: be praeities, istorijos, be atsiminimų, be poreikių.

Vaikystės atsiminimai yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Tai nėra tik objektyvi praeitis, šalia realių įvykių jie dažnai atspindi mūsų norus ir baimes, jie formuoja mūsų dabartinius jausmus, pasirinkimus.