Narcisizmą galima būtų apibūdinti kaip didelę meilę sau. Vienas senovės graikų mitas pasakoja apie gražų jaunikaitį Narcizą. Jį mylėjo daugelis merginų, tačiau Narcizas nemylėjo nė vienos. Jam patiko kitų jam rodomas dėmesys, pagyrimai, patiko ir tai, kad kiti jam pavydėdavo šio dėmesio. Narcizas manė, kad žmonės jo neverti. Sykį jam meilę prisipažino nimfa Echo, tačiau Narcizas be gailesčio ją atstūmė, kaip ir daugelį vėliau jam meilę prisipažinusių nimfų. Dievams toks Narcizo elgesys atsibodo ir jie nusprendė jį nubausti. Jie norėjo, kad jis sužinotų, ką reiškia mylėti ir niekada nebūti mylimam. Tad Narcizas buvo užkeiktas – pasmerktas mylėti tik vienintelį save, žmogų, kuris iš tikrųjų niekada jo nemylės. Žiūrėdamas į savo atvaizdą vandenyje, jis save įsimyli, tačiau kai prisiartina prie atvaizdo, šis dingsta. Narcizas niekaip negali pasiekti to, kurį jis taip myli. Jis taip ir lieka ten stovėti, kol galiausiai, į savo gražų atvaizdą žiūrėdamas, jis miršta iš sielvarto. Mirties vietoje išauga balta gėlė (Savitz, 1986).
Narcisizmas būdingas kiekvienam. Be jo žmogus nejaustų jokio malonumo gyvenime, negalėtų nieko pasiekti, nenorėtų nei pavalgyti, nei gražiai atrodyti. Tačiau kartais ta meilė sau būna labai ryški ir nurungia kitus motyvus ir siekius gyvenime. Narcisizmas, dar pasakius kitaip, yra savivertės problema. Stipri meilė sau yra susijusi su vidiniu nepasitikėjimu savimi, maža saviverte. Tarsi atrodo, kad jeigu daug kalbėsiu apie save, daug pasieksiu, tai leis nepastebėti mano žemos savivertės (nepastebėti kitiems, bet svarbiausia – sau pačiam). Kadangi savivertė nėra aiški ir stipri, žmogui tampa svarbu, kad ją patvirtintų aplinkiniai. Tad narcisizmas sukelia sunkumų ne dėl to, kad žmogus save myli, bet todėl, kad ši meilė sau yra labai nepastovi ir trapi ir juntama tik tada, kai tą patvirtina aplinka. Kartais gali būti jausmas, kad norisi vis daugiau pasiekti, norisi, kad kiti vis pagirtų, žavėtųsi, norisi pranokti kitus. Tai neretai ir pavyksta, bet jeigu kartais kas nors nepasisekė, gali kilti stiprus gėdos jausmas, pyktis. Narcisitiški žmonės neretai susiduria su sunkumais ir santykiuose. Kitas žmogus gali būti labai stipriai idealizuojamas, tačiau yra ir tokių, kurie stipriai nuvertinami. Dažnai būna ir taip, kad iš pradžių kitas idealizuojamas, tačiau idealiu būti neįmanoma, todėl neretai pradedama tą patį žmogų nuvertinti.
Kaip ir daugelį psichologinių sunkumų, taip ir narcisizmo problemą visos gilesnės psichologijos teorijos aiškina vaikystės patirtimi. Dažnai tėvai vaikystėje reikalavo daugiau nei vaikas galėjo tuo metu, rodydavo pasididžiavimą ir palankumą tik tada, kai vaikas ką nors pasiekdavo, gėdindavo už tai, kad ko nors nepadaro, lygindavo su kitais. Žinoma, toks tėvų elgesys savo ruožtu yra susijęs su jų savivertės sunkumais. Vienas iš svarbesnių šios temos autorių, H. Kohutas, sakė, kad narcisizmas atsiranda, jeigu vaikas iš tėvų negauna pakankamai empatijos, atspindėjimo, jeigu tėvai buvo linkę vaiką „kurti“, dažnai pagal savo neišsipildžiusias svajones, o ne leido jam būti tokiam, koks jis yra.
Kalbant apie narcisizmą ir psichoterapiją, ji, ko gero, yra pagrindinis, o gal ir vienintelis, būdas kažką keisti. Narcisizmas kilęs iš santykio su tėvais ar kitais artimais žmonėmis, o psichoterapija vyksta tik per santykį. Kartais sunku pasakyti, kas tiksliai vyksta ir keičiasi, bet psichoterapijoje gali keistis savęs matymas, savivertė, pastebimas pasaulio ir įvairių problemų reliatyvumas, keičiasi ir rigidiški elgesio būdai, keičiasi santykis su aplinkiniais, ir kt. Visa tai labai priklauso nuo žmogaus, nuo jo noro kažką suprasti, nuo santykio.