Onkologinė liga žmogaus gyvenime yra krizė. Onkologinė liga, visų pirma, sutrikdo žmogaus įprastą gyvenimą, dažnai permąstomos vertybės, galimybės, ateities planai, poreikiai, prarandamas saugumo ir stabilumo jausmas, ir tai visiškai nesusiję su žmogaus stiprumu ar jo silpnumu.  Psichologas negydo ligos, tačiau gydo žmogaus savijautą dėl jos ir padeda žmogui susigrąžinti emocinį stabilumą, susigrąžinti arba perkelti jo stipriąsias puses.

Sužinojęs apie savo ligą, žmogus dažnai išgyvena šiuos emocinius etapus:

Neigimas. Sužinojęs apie savo ligą žmogus tai neigia, tuo netiki. Gali trukti nuo kelių minučių iki savaičių. Kartais tai apibūdinama kaip šoko reakcija.

Pyktis. Mažėjant neigimui, stiprėja frustracija, atsiranda pyktis. Kyla klausimai „Kodėl tai nutiko man? Tai neteisinga.“, „Ką aš dariau, kad to nusipelniau?“.

Derybos. Atsiranda viltis, kad gali išvengti nelaimės kažką darant, pavyzdžiui, keičiant gyvenimo būdą, darbą ir pan. Šiame etape žmogus tarsi derasi dėl savo sveikatos.

Liūdesys. Atsiranda, kai žmogus ima jausti, kad su liga kažko neteko, gedi to, ko neteko.

Priėmimas. Liga pamažu priimama kaip savo gyvenimo dalis. Tai nereiškia, kad žmogus nebeliūdi dėl to, ką prarado. Bet jis pamažu nurimsta stengdamasis atgauti tai, ko neteko, ir ima labiau gyventi su tuo, ką turi, be to, ko neteko.

Daug kartų buvo bandyta kalbėti apie vėžinę asmenybę, t.y., buvo bandyta nustatyti, ar žmonės turėdami tam tikrus asmenybės bruožus yra labiau linkę sirgti onkologinėmis ligomis. Tokie bandymai suteikdavo vis skirtingų išvadų. Buvo pastebėta, kad sergantys dažniau gyvenime būdavo linkę tenkinti kitų poreikius ir atsisakyti savųjų, paklūsti socialinėms normoms ir autoritetams, slopinti agresiją, jausti perdėtą kaltę, savigraužą, nepilnaveriškumą, patyrę daug saugiai neišgyventų išsiskyrimų ir kt. (Guex, 1989). Jeigu tokios išvados kada nors pasirodytų garantuotai teisingos, tiesa ta, jog vis tiek yra praeities patirčių, kurių nebepakeisi. Tačiau tai dar nereiškia, kad negali pakeisti to, kaip jautiesi šiandien ir jausiesi ateityje.

Nepaisant to, kad onkologinė liga visų yra išgyvenama kaip krizė, ir kad jos išgyvenimui yra būdingi tam tikri etapai, visi žmonės ją išgyvena ir skirtingai, t.y., žmonėms onkologinės ligos atsiradimas gyvenime reiškia  labai skirtingus dalykus. Mūsų reakcijos krizių atvejais kyla iš mūsų ankstesnės patirties, įgalumo jausmo, santykio su netektimi, praradimu, mirtimi ir pan. Vieno gyvenime liga gali būti patiriama kaip kontrolės praradimas, kito – kaip nepasibaigianti nesėkmių eilė, kaip bausmė, trečio – per stiprų artimo ryšio poreikį, bijant jo apskritai netekti…

Beveik visada su praradimu kas nors yra ir gaunama. Tai dažniausiai pasireiškai per jausmą. Tik dažnai reikia laiko ir pastangų jį atrasti.