Psichologė – psichoanalizės kandidatė Ūla Ambrazevičienė

Tai giliausias pasąmonės pažinimo būdas, o dėl to psichoanalizėje galimi didžiausi asmenybės pokyčiai. Ji nuo psichoterapijos skiriasi tuo, kad paprastai yra intensyvesnė – 4/5 kartus per savaitę – ir vyksta analizandui gulint ant kušetės. Analizandas savo psichoanalitiko nemato ir dėl to jam lengviau kyla laisvosios asociacijos. Šios ir atspindi  giliausius pasąmonininius procesus.

Z. Freud‘as buvo psichoanalizės pradininkas. Ir nors nuo jo laikų psichoanalizė labai pasikeitė, tačiau jo pagrindinės idėjos apie pasąmonę ir jos pažinimo būdus išliko. Gerai žinomi Z. Freud’o žodžiai, kad sapnai – tai “karališkas kelias į pasąmonę”, iš esmės ir pažymi vieną svarbiausių psichoanalizėje naudojamų būdų.

Sapnai atspindi mūsų psichikoje vykstančius pasąmoninius procesus. Dalis gali būti ir sąmoninga, tačiau šių procesų analizėje sapnai neužima tokios svarbios vietos. Sapnas turi savo simboliką, tačiau svarbu tai, kokios asociacijos kyla pačiam sapnavusiajam. Kartais galbūt klaidingai įsivaizduojama, kad papasakojus savo vieną sapną psichoanalitikas gali jį interpretuoti. Gali, bet greičiausiai netiksliai. Tam, kad galėtume suprasti sapną, turime žinoti daugiau ir apie patį pacientą, ir apie tai, kas vyksta paciento gyvenime šiuo metu, kas vyko dieną prieš sapnuojant.

Kiekvienas sapnas yra paciento psichinių procesų atspindys tuo konkrečiu metu. Tačiau, nors sapnų analizė yra daug atskleidžiantis būdas psichoanalizėje, tai nereiškia, kad žmogus, kuris nesapnuoja ar sapnuoja retai, negali į ją eiti. Svarbu visa, ką žmogus kalba, tai kas jam tuo metu ateina į galvą, nes tai irgi yra žmogaus psichikos atspindžiai.

Narcisizmą galima būtų apibūdinti kaip didelę meilę sau. Vienas senovės graikų mitas pasakoja apie gražų jaunikaitį Narcizą. Jį mylėjo daugelis merginų, tačiau Narcizas nemylėjo nė vienos. Jam patiko kitų jam rodomas dėmesys, pagyrimai, patiko ir tai, kad kiti jam pavydėdavo šio dėmesio. Narcizas manė, kad žmonės jo neverti. Sykį jam meilę prisipažino nimfa Echo, tačiau Narcizas be gailesčio ją atstūmė, kaip ir daugelį vėliau jam meilę prisipažinusių nimfų. Dievams toks Narcizo elgesys atsibodo ir jie nusprendė jį nubausti. Jie norėjo, kad jis sužinotų, ką reiškia mylėti ir niekada nebūti mylimam. Tad Narcizas buvo užkeiktas – pasmerktas mylėti tik vienintelį save, žmogų, kuris iš tikrųjų niekada jo nemylės. Žiūrėdamas į savo atvaizdą vandenyje, jis save įsimyli, tačiau kai prisiartina prie atvaizdo, šis dingsta. Narcizas niekaip negali pasiekti to, kurį jis taip myli. Jis taip ir lieka ten stovėti, kol galiausiai, į savo gražų atvaizdą žiūrėdamas, jis miršta iš sielvarto. Mirties vietoje išauga balta gėlė (Savitz, 1986).

Narcisizmas būdingas kiekvienam. Be jo žmogus nejaustų jokio malonumo gyvenime, negalėtų nieko pasiekti, nenorėtų nei pavalgyti, nei gražiai atrodyti. Tačiau kartais ta meilė sau būna labai ryški ir nurungia kitus motyvus ir siekius gyvenime. Narcisizmas, dar pasakius kitaip, yra savivertės problema. Stipri meilė sau yra susijusi su vidiniu nepasitikėjimu savimi, maža saviverte. Tarsi atrodo, kad jeigu daug kalbėsiu apie save, daug pasieksiu, tai leis nepastebėti mano žemos savivertės (nepastebėti kitiems, bet svarbiausia – sau pačiam). Kadangi savivertė nėra aiški ir stipri, žmogui tampa svarbu, kad ją patvirtintų aplinkiniai. Tad narcisizmas sukelia sunkumų ne dėl to, kad žmogus save myli, bet todėl, kad ši meilė sau yra labai nepastovi ir trapi ir juntama tik tada, kai tą patvirtina aplinka. Kartais gali būti jausmas, kad norisi vis daugiau pasiekti, norisi, kad kiti vis pagirtų, žavėtųsi, norisi pranokti kitus. Tai neretai ir pavyksta, bet jeigu kartais kas nors nepasisekė, gali kilti stiprus gėdos jausmas, pyktis. Narcisitiški žmonės neretai susiduria su sunkumais ir santykiuose. Kitas žmogus gali būti labai stipriai idealizuojamas, tačiau yra ir tokių, kurie stipriai nuvertinami. Dažnai būna ir taip, kad iš pradžių kitas idealizuojamas, tačiau idealiu būti neįmanoma, todėl neretai pradedama tą patį žmogų nuvertinti.

Kaip ir daugelį psichologinių sunkumų, taip ir narcisizmo problemą visos gilesnės psichologijos teorijos aiškina vaikystės patirtimi. Dažnai tėvai vaikystėje reikalavo daugiau nei vaikas galėjo tuo metu, rodydavo pasididžiavimą ir palankumą tik tada, kai vaikas ką nors pasiekdavo, gėdindavo už tai, kad ko nors nepadaro, lygindavo su kitais. Žinoma, toks tėvų elgesys savo ruožtu yra susijęs su jų savivertės sunkumais. Vienas iš svarbesnių šios temos autorių, H. Kohutas, sakė, kad narcisizmas atsiranda, jeigu vaikas iš tėvų negauna pakankamai empatijos, atspindėjimo, jeigu tėvai buvo linkę vaiką „kurti“, dažnai pagal savo neišsipildžiusias svajones, o ne leido jam būti tokiam, koks jis yra.

Kalbant apie narcisizmą ir psichoterapiją, ji, ko gero, yra pagrindinis, o gal ir vienintelis, būdas kažką keisti. Narcisizmas kilęs iš santykio su tėvais ar kitais artimais žmonėmis, o psichoterapija vyksta tik per santykį. Kartais sunku pasakyti, kas tiksliai vyksta ir keičiasi, bet psichoterapijoje gali keistis savęs matymas, savivertė, pastebimas pasaulio ir įvairių problemų reliatyvumas, keičiasi ir rigidiški elgesio būdai, keičiasi santykis su aplinkiniais, ir kt. Visa tai labai priklauso nuo žmogaus, nuo jo noro kažką suprasti, nuo santykio.

Nerimas turbūt yra viena dažnesnių būsenų. Kartais galima labai aiškiai pajusti nerimą, klausti savęs, dėl ko taip jaučiuosi, ko bijau, ieškoti būdų, kaip juo atsikratyti ar jį sumažinti. Tokį nerimą turbūt pajautę yra visi. Kartais būna, kad nerimas ima veikti mūsų elgesį mums to nė nesuvokiant. Iš nerimo žmogus gali imti daug valgyti, arba priešingai – nevalgyti, kelias dienas, mėnesius, eiti kelioliką ratų aplink seniai išvaikščiotą mišką, sapnuoti neramius sapnus, nemiegoti arba priešingai – miegoti didelę dienos dalį, imti pyktis su daugeliu aplink esančiu žmonių, skirtis su draugais, partneriais ir kita. Toks nerimas yra sunkiai pakeliamas ne tik dėl to, kad sunku pakeisti elgesį, bet labiau dėl to, kad sunku suprasti, kodėl jis atsiranda.

Nerimo priežastys būna įvairios. Yra situacijų, kurios gana universaliai kelią nerimą visiems: skyrybos, ligos, netektys, o ir vedybos, darbo pokalbiai, dažnai nerimą sukelia tik mintys apie įvairius dalykus. Tačiau vienas ir tas pats įvykis žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, išsiskyrimas vienam žmogui gali sukelti labai stiprų nerimą dėl baimės būti vienam, o kitam – iš jausmo, kad esi nereikalingas. Psichoterapijoje galima šiuos dalykus pažinti ir taip keisti įvairius dalykus ir jausmą savo gyvenime.

Kiekvienas suaugęs žmogus kažkada buvo vaikas. Kartais net sunku įsivaizduoti, kaip stipriai vaikystės patyrimas veikia suaugusio žmogaus gyvenimą, kiek daug dabartis yra susijusi su praeitimi. Tą yra lengviau suprasti kalbant apie vaikystės traumas. Pavyzdžiui, tėvų, kitų artimų žmonių netektis, tėvų skyrybos, ryškūs aplinkos pasikeitimai, ligos, gyvybei pavojingos situacijos ir pan. Visa tai – neretai pasitaikančios vaikystėje traumos, kurios visada palieka pėdsaką žmogaus gyvenime. Galbūt kiek sunkiau suvokti, tačiau ir tokie dalykai kaip brolio, sesers gimimas, atsikyrimas nuo tėvų ilgesniam laikui, tėvų barniai ar kaip tik – jų nebendravimas, taip pat yra situacijos, kurias vaikas gali skaudžiai išgyventi.

Vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, visada turi fantazijų apie tai, kas vyksta aplink jį. Kartais atrodo, kad nesakyti ko nors vaikui yra geriau, nei pasakyti. Pavyzdžiui, nesakyti apie netektis, ligas ar išsiskyrimus. Tačiau vaikas visada jaučia pasikeitusią tėvų nuotaiką, tėvų emocijas, nors ir negali jų išsakyti žodžiu ar suvokti jų prasmės. Neturėdamas tam paaiškinimo vaikas gali prisigalvoti daugiau ir baisesnių minčių. Pavyzdžiui, jeigu vaikui nesakoma apie susirgusią mamą, kuri dažnai išvažiuoja gydytis, vaikas gali turėti fantazijų apie tai, kad mama kažkur staiga dingsta, kyla pavojus. Ir net kai mama atsiranda, jausmas, kad ji dings bet kurią akimirką, gali lydėti visą likusį gyvenimą. Mažas vaikas, kurio tėvai skiriasi, gali turėti fantazijų apie tai, kad jis yra kaltas dėl to, jog tėvai nebėra kartu. Įvairios netektys, traumos vaiko gyvenime yra tokios reikšmingos ne tik dėl paties įvykio, bet ir dėl to, kad tai yra vieta, kurioje vaiko fantazija ir bandymai paaiškinti sau tuos įvykius yra labai stiprūs. Tos fantazijos augant niekur nedingsta, o ir jų pobūdis yra labai susijęs su tuo, kaip vaikas jautėsi šeimoje, koks buvo jo santykis su tėvais iki traumos. Vaikas, kurio mama staiga dingdavo, vėliau gyvenime gali visada jausti, kad staiga kažkas įvyks blogo, pasibaigs. Vaikas, kuris tėvų išsiskyrimą savo laiku suvokė taip, kad nebuvo pakankamai geras mamai ar tėčiui, santykiuose su partneriu visada gali jaustis kaltas dėl nepasisekimų juose. Ir tai tik keli pavyzdžiai..

Kartais nėbūna jokio įvykio, jokio konkretaus atsiminimo, tiesiog jausmas, kad kažko trūko, kažko nebuvo, kažkas liūdina, skaudina ar kelia pyktį. Galbūt šiandien toks svarbus poreikis viską atlikti geriausiai yra susijęs su iš vaikystės ateinančiu jausmu, kad buvai nepastebėtas; galbūt šiandien kylantys sunkumai išlaikyti ilgalaikius santykius su partneriu yra susiję su iš vaikystės besitęsiančiu tėvų idealizavimu ar visai kitaip – nesaugumu; galbūt šiandien mėlyna spalva kažkuo pati gražiausia, nes tai buvo spalva vaikystės žaislo, buvusio šalia, kai nebūdavo tėvų.

Tokius dalykus žinoti ir suprasti pačiam yra sunku, kadangi didžioji dalis mūsų vaikystės patyrimo nukeliauja į pasąmonę. Aišku, ir neįmanoma visko atsiminti, bet dažnai į pasąmonę nukeliauja skaudus patyrimas. Jis veikia mus kas dieną, o jeigu neveiktų, žmogus būtų gana tuščias: be praeities, istorijos, be atsiminimų, be poreikių.

Vaikystės atsiminimai yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Tai nėra tik objektyvi praeitis, šalia realių įvykių jie dažnai atspindi mūsų norus ir baimes, jie formuoja mūsų dabartinius jausmus, pasirinkimus.